Negalėjimas, veikiau nenorėjimas, visko ar kažko pakeisti. Nelaimingi artimieji, savo liūdnumu neužgaunantys širdies, nes juk tik mano širdis gali skaudinti kitus. Kai sužeidi, išsigąsti, ir nebejauti, kad skauda ir tau pačiam. Nežinau, kaip tai nutiko. Randu apsivalymą, ramybę bei taiką knygose. Tikrų tikriausią katarsį, tikrų tikriausią palaimą. O, taip, lauke karšta! Kokia nuostabi, visa apimanti, įsilie.

Aš buvau dingus ilgam laikui. Taip Aš buvau dingus ilgam laikui. Bet greičiausiai taip ir bus. Neturiu ko slėpti daugiau, nenešiosiu kaukių, nemėgstu kaip jos riebaluoja mano veidą. Ką mano tėvai į tai? Na, bent jau niekada neteko kominei atsikelti blaivykloje. Visiškai nesustosiu gerti, bet reguliuosiu šią.

Išnyksta viskas - baimės jausmas, šaltis, minčių srautas. Retai, bet kartais taip būna. Ausyse beprotišku garsu groja nostalgiją keliančios melodijos, kojos neša į nežinią. Pabėgioti,- ištariau tėčiui, palikdama namus. Dangus žvaigždėtas - užtenka pakelti galvą ir lengvai apsvaigstu nuo šviesulių danguje. Ironiška, jog suku ten, kur niekad.

Labas, kaip sekasi? Tikiuosi, kad gerai, nes švytintis spindulėlis daug žavingesnis už nuliūdusius pelenus! 2015 m. Po kambario pertvarkymo ėmiausi tinklaraščio. Ačiū, Dovile! Ir vis dėlto, juk visada po nakties išaušta rytas. Manasis - jau čia ir tikiuosi, kad jis bus vasariškas - ilgas, saulėtas ir sklidinas sveiko lėkimo.

Visi šypsosi ta pačia kalba! 2015 m. Neskaitykit šito, nes čia- didžiausias pesimizmo burbulas! Nesuprantu. Tikrai nesuprantu kodėl po tiek daug laiko čia pasirodau būtent TOKIA. Persisunkusi neviltimi, pesimizmu ir bejėgiškumu? Ir pykstu ant savęs dėl to. Tikrai! Juk turėčiau džiaugtis šviečiančia saule, džiaugsmingais veidais ir dar bala žino kuo. Ir KODĖL tokia jausena mane aplanko jau ne pirmą pavasarį? Aš norėčiau šypsotis ir skleisti kiekvienam palaimos spindulius.

New year - arba 2015 metų iššūkiai. 1 Toliau mokytis ispanų kalbą. Metu gale bus dar apvalesnė sumelė. Daryti tai kas man patink.

8222;Welcome to my world step right through the door. Jaučiu tik šaltą, tarsi peilio dūris, tuštumą krūtinėje. Įsupus vaizduotei, matau, kaip ledinis plienas sminga į mano kūną. Ašmenys blyksteli lyg žaibas, perskrodęs visą padangę neįmanomų spindulių gama. Peilis, laimei, staiga dingsta. Lieka tik šiluma, užplūdusi, pastebėjus man taip pažįstamas smaragdo žalumo akis.

Na, mano gyvenimas irgi nėra pernelyg įdomus, jei jau prakalbom. Atvirai? Vaidini, kad depresuoji? Tačiau man tai natūralu - esu per daug jautrus žmogus ir turiu plačią blogio sampratą.

Nuomonė apie žmogų, kaip ir apie beveik kiekvieną būtybę, priklauso nuo to, iš kokio atstumo į jį žiūri. Pasaka skirta mamai gimtadienio proga. Žvaigždėto vakaro Jums linki, Emilija.