Nesiruošiu atsiprašyti, nors širdis teka krauju iš gėdos. Nesiruošiu sakyti dėl ko buvau dingusi. Tiesiog parašysiu tai, ką turėjau parašyti jau seniai, bet apie viską nuo pradžių. Iš pradžių ją norėjau daryti kaip nelaimingos mergaitės gyvenančios vaikų namuose dienoraštį, bet vėliau pagalvojau - šūdas, ir taip tiek daug blogio šitam pasauly, kodėl man su istorija kartu neatskleisti tų gerųjų dalykų? Prisipažįstu, istorijos iki galo .

Visi šypsosi ta pačia kalba! 2015 m. Neskaitykit šito, nes čia- didžiausias pesimizmo burbulas! Nesuprantu. Tikrai nesuprantu kodėl po tiek daug laiko čia pasirodau būtent TOKIA. Persisunkusi neviltimi, pesimizmu ir bejėgiškumu? Ir pykstu ant savęs dėl to. Tikrai! Juk turėčiau džiaugtis šviečiančia saule, džiaugsmingais veidais ir dar bala žino kuo. Ir KODĖL tokia jausena mane aplanko jau ne pirmą pavasarį? Aš norėčiau šypsotis ir skleisti kiekvienam palaimos spindulius.

Aš visada tikiuosi visko, tai ir yra puikiausia, kai nieko dar nežinai. Sekmadienis, rugpjūčio 16, 2015. Susidraugavau su vietine plaštake, kuri sutrikusi skrajoja aplink mane. Nors ir liūdi tavo siela, ji vis vien spinduliuoja šviesą, - sumurmėjo, prisigretinusi prie dešinės mano ausies. Paskutinio saulės spindulio vardas Saulius. Sakiau, jog kai jis mirs, eisiu į kambarį. P S Linkėjimai nuo Plaštakės ir Sauliaus.

Na, mano gyvenimas irgi nėra pernelyg įdomus, jei jau prakalbom. Atvirai? Vaidini, kad depresuoji? Tačiau man tai natūralu - esu per daug jautrus žmogus ir turiu plačią blogio sampratą.

Tas žudantis jausmas širdyje,. Tas trūkumas tavęs šalia,. Sukausto šaltis jau mane,. 352;irdis verkia, moja, nesustoja. Kaip suimti tylą į rankas,. Nugalėti baime - prarasti tave,. Ir gyventi kur tavęs - nėra.