Negalėjimas, veikiau nenorėjimas, visko ar kažko pakeisti. Nelaimingi artimieji, savo liūdnumu neužgaunantys širdies, nes juk tik mano širdis gali skaudinti kitus. Kai sužeidi, išsigąsti, ir nebejauti, kad skauda ir tau pačiam. Nežinau, kaip tai nutiko. Randu apsivalymą, ramybę bei taiką knygose. Tikrų tikriausią katarsį, tikrų tikriausią palaimą. O, taip, lauke karšta! Kokia nuostabi, visa apimanti, įsilie.

Labas, kaip sekasi? Tikiuosi, kad gerai, nes švytintis spindulėlis daug žavingesnis už nuliūdusius pelenus! 2015 m. Po kambario pertvarkymo ėmiausi tinklaraščio. Ačiū, Dovile! Ir vis dėlto, juk visada po nakties išaušta rytas. Manasis - jau čia ir tikiuosi, kad jis bus vasariškas - ilgas, saulėtas ir sklidinas sveiko lėkimo.

Ir trokštu sužinot ką jos man atsakys. O gal jos užsimerks,. Kai tik manas akis išvys? Trokštu vis dažniau matyti jas,. Jų spindesį atstojantį saulės kasas. Norėčiau, kad tik man jos taip žibėtų,. Tenoriu sužinoti, jei tik galėtų,. Ką jos man sušnibždėtų? O gal garsiai išrėktų,. Kad visi aplinkui tai girdėtų. Gerai, tegul, jei žodžiai gražūs,. Tik netylėk, nes akių spindesys ima blukti,.